Ne paslaptis, kad vis labiau žmonės patiki energinių vietų galia. Dėl to vyksta į tolimas šalis Egiptą, Indiją. Lietuvoje taip pat yra ne viena vieta, kur galima sustiprinti jėgas, patirti pokyčių ar net pasveikti fiziškai. Viena iš tokių vietų yra Merkinės piramidė, esanti Česukų kaime, Varėnos rajone.
Piramidės atsiradimo istorija dalinasi jos įkūrėjas, šviesus ir dvasiškai stiprus žmogus Povilas Žėkas. Jau nuo 2002 -ųjų rudens Povilas su šeima gyvena šioje vietoje, čia prabėgo jo vaikystė.
Ką gauna pas jus atvykęs žmogus? Kokia yra šios vietos paskirtis, ką čia galima atrasti?
Atvykę žmonės pamato tokią stambių akmenų kalvą, kurios centre yra švyturys-žibintas, tai dvasinio išsilaisvinimo kalva, vilties švyturys. Į ją lipdami simboliškai ir dvasiškai įveikiam sunkumus, patiriam palengvėjmą ir paskui per pažinimo vartus žengiam pirmyn, link kupolo piramidės. Čia mus sutinka pranašo Elijo biustas, taip pat arkangelo Gabrieliaus ir arkangelo Mykolo skulptūros. Jie stovi trikampiu aplink kupolą ir piramidę. Arkangelas Gabrielius neša šviesą, apreiškia Dievo žinią, Mykolas saugo ir globoja, stiprina ir veda, o pranašas Elijas rodo savo kelią per širdį link Dievo, Tiesos, Šviesos ir Meilės.
Centre sodybos piramidė (pastatyta 2002), kurią gaubia kupolas (pastatytas 2009 m.), čia atvykę žmones atlieka dvasinę praktiką, taip, kaip jaučia širdis, kiekvienas savo būdu, dažniausiai tai būna malda ir meditacija. Jeigu išsilaisvinimo kalva yra palikti praeityje tai kas mus slegia, tai kupolas-piramidė yra susitikti su savuoju Aš, čia ir dabar. Susijungti su aukštesniuoju Tiesos ir Meilės šaltiniu, patirti pokyčių. Pats naujausias, dabar statomas objektas yra obeliskas. Jis skirtas žvilgsniui į ateitį, kad praėję nuo pradžios ir pabuvę kupole, žengtume į priekį ir ten, prisilietus prie obelisko, pajustume ateities perspektyvą, sugrįžimą į dangiškojo tėvo artumą, dvasinio tobulėjimo realizaciją mūsų gyvenime. Taip pat obeliskas skirtas ryšiams užmegzti ir palaikyti su kitom šventavietėm tam, kad mūsų sodyba, ši šventovė, dar bičiulių vadinama širdžių šventove, įsilietų į dvasingumo centro visumą Lietuvoje, pasaulyje ir į bendradarbiavimą netgi su kitų civilizacijų aukštesniaisiais atstovais, kurie taip pat yra šviesos kelyje.
Atvykę žmonės gali per visą sodybą pereiti ne tik kojomis, bet ir patirti kelionę per save – užkyla į viršų, nusileidžia žemyn išsilaisvinimo kalvoje. Tuomet žengia per pažinio vartus, atsiveria galimybės. Kupole piramidėje patiria atsaką, kuris kartais nepalieka net ir klausimų, žmonės sako: kiek daug gavau atsakymų, viskas tarsi aišku pasidaro. Na ir tada prisiliečia prie obelisko, gauna gal net apreiškimą, susilieja su šviesos srautu (plačiąja prasme) ir tampa jo dalimi. Tai va toks tas kelias.
Čia kiekvienas atpažįsta tai kas yra labiausiai jam artima. Čia yra šventoji dvasia arba kitais terminais kalbant energinis laukas, vadinamas egregoras, kuris mus palytėja, apgaubia ir paskui prasideda išsilaisvinimo, sveikatinimo, sustiprinimo, išsivalymo procesas. Taip pat čia pradeda formuotis palaiminimo, apsaugos ir globos sluoksniai. Žinoma, jeigu mes patys esam tam atviri.
Taip pat būna savaiminių procesų, lankytojai sako – trumpai pabuvau ir įvyko pokyčių. Vieniems tai tik įdomi, pažintinė vieta, kitiems dvasingumo centras. Buvo taip, kad viena moteris iš Vokietijos susapnavo, kad yra tokia vieta, kur ji galutinai pasveiks (ji sirgo krūties vėžiu). Kadangi ji buvo reabilitacijoje Druskininkuose, šią vietą susirado ir kaip pati sakė, įvyko stebuklas. Būdama čia ji labai intensyviai jautė čia esančią energiją.
Kai žmogus atvykęs pajaučia tą energinį lauką, tą dvasią, sako čia jaučiasi kaip šventoj vietoj. Tada prasideda pažinimo, patyrimo procesas, kuriame aš dalyvauju tik kaip stebėtojas, nesu vadovas čia atvykstantiems piligrimams. Kiekvienas tą kelionę pats praeina. Po kurio laiko žmonės sugrįžta su atsiliepimais, ką patyrė, kokį postūmį, įžvalgą, kai kas sako nušvitimą, patyrė.
Ar tiesa, kad jums šioje vietoje yra apsireiškusi šventoji figūra?
Žmonės yra kažką girdėję, turi įvairių įsivaizdavimų, ši erdvė turi jau net savo gidus iš Druskininkų veža rusakalbius ir pasakoja mano patyrimo istoriją. Kartais laistant gėles, išgirstu labai įdomių dalykų, sako, kad vyresnio amžiaus koks tai barzdotas žmogus čia turėjo šventojo apreiškimą. Legendos gimsta laikui bėgant, tai natūralu.
Būdamas septynių metų, Merkinės bažnyčioje, per šv.Roko atlaidus (90 aisiais) pirmą kartą išgirdau vidinį žodį (žodis yra mintis), kuri buvo tokia aiški ir stipri, kad suvokiau, jog tai ne mano mintis. Tai buvo žodžiai: Aš tavo angelas sargas, suprask vaike, kad tai ne žaidimas ir turėsi šią dovaną amžinai. Nuo pat pradžių pažiūrėjau į tai rimtai. Mano mama suprato, kad tai ne bausmė, o dovana. Tada prasidėjo mano kaip kontaktuotojo patirtis. Tai buvo labai asmeniškas apreiškimas man ir mano šeimai. Niekam kitam negalėjau apie tai pasakoti. Anksčiau buvo taip, kad jeigu tu kalbi su Dievu, tai buvo malda, na, o jei Dievas kalba su tavim, tai jau liga. Artimieji man uždavinėjo klausimus, kurių, būdamas vaikas nelabai ir supratau ir atsakymus gaudavau pagal klausiančiojo sąmoningumo lygį. Na ir buvo prašančių įrodymų, tai ir gavo pažadą, kad įvyks kažkas ypatingo. Šios didžios šventės proga tebūnie kaip tu nori atsakė mano angelas sargas, mano tetai. Abejonių buvo, bet ir lūkesčių taip pat. Taigi naktį, šioje sodyboje, tiems, kas pasiliko nakvoti tas patyrimas įvyko. Iš pradžių, mane sapne aplankė baltas angelas, aukštas, kalbantis ne žmonių kalba, kaip archangelas Gabrielius. Jis mane ir pažadino. Buvo trečia nakties ir kambarys buvo apšviestas iš lauko pusės sklindančios šviesos, visi ją matė, suaugusieji girdėjo garsą kaip griaustinio ir toje šviesoje mačiau figūrą iš sapno, kuri nedaug žmogiškų bruožų turėjo. Tuo metu jaučiausi kaip esybės delne, tai nebuvo panašu į mamos glėbį.
Nuo to laiko, būdamas bažnyčioje, turėjau lengvą atvirą ryšį, kurio metu gaudavau žinių ir dalindavausi su artimaisiais. Tuomet ir atsirado pasitikėjimas išminties ir meilės šaltiniu. Ši erdvė jau turėjo ypatingų galių.
Darbai prasidėjo, kai sulaukiau aštuoniolikos. Man buvo duota laiko pačiam pasirinkti, apsispręsti ar man visa tai priimtina. Pats pasirinkimo faktas yra vertinamas kaip žmogaus brandos ženklas ir vėliau pastebėjau, kai gauni atsakymą iš šalies jis kitaip skamba nei aš pats patyriau, suvokiau, pamačiau ir priėmiau tai kaip tiesą. Vėliau intensyvėjo ir ilgiau truko mano malda ir meditacija, vis didėjo mano troškimas gauti žinią tam, kad galėčiau ja vadovautis gyvenime ir padėti kitiems, ne tik sau.
Tai atvira visiems vieta, ne konfesinė, tačiau dvasinio pobūdžio centras, per kurį praėjęs žmogus nuo išsilaisvinimo kalvos iki obelisko gali pats atrasti, būtent jam skirtą užduotį. Kiti atvažiuoja su klausimu kas aš esu, kam aš esu ir jie gauna atsakymus per užrašus, per įžvalgas, per pajautą. Lankytojai suvokia kaip keliauti toliau per gyvenimą, įveikiant sunkumus, sveikatos problemas, santykių peripetijas. Tai sprendžiasi netgi savaime, kai supranti ką veiki, kur eini. Tada ir ligą kaip pamoką priimi, kuri praeina neatsikartodama, ir žmones priimi, kuriuos sutinki kaip mokytojus, kurie irgi tampa bičiuliais ir draugais.
Taip jau yra, kad dažnas negali pamiršti praeities situacijos, kaip kažkas įskaudino ir ta praeities našta slegia, trukdo eiti pirmyn. Kaip pačiam žmogui tvarkytis su emocijomis, su jausmais?
Tai rimta. Svarbiausia pripažinti. Tai labai didelė problema, tikras skausmas, akmuo ant širdies kaip sakoma. Svarbiausia yra priėmimas, suvokimas, ir jeigu kreipiasi žmogus pritarimo, užtarimo, tai tikrai savaime nepraeis, nepralinksmės jis savaime. Pasakymas gyvenimas gražus, neveikia. Reikia pačiam perbrist tą upę, išlipt kitam krante su savo pamokom, savo išvadom ir žengti pirmyn. Tada šiam gyvenime vyksta tobulėjimas: „Atrask save – pažinsi mane“ ir per džiaugsmą ir per skausmą. Realiai viskas yra pamokos. Jeigu esu patyręs kažką panašaus, tai galiu patarti, bet jeigu nesu patyręs, tuomet žmogus pats pabūti gali, aš einu pasimelsti gero linkėdamas lankytojui, jo šeimai, artimam ratui, kuris betarpiškai pajėgus padėti tam žmogui. Kitaip tariant bandom suteikti inercijos energijos pokyčiui įvykti pačiam. Na o jeigu reikia biochemiją pareguliuoti, reikia kreiptis pagalbos ir pas specialistus. Daugiausiai padėkų sulaukiu būtent už tai, kad su šia šviesos erdve, su mano užtarimo ir palaikymo malda pavyko greičiau įveikti vidinį pasipriešinimą ir ką reikia paleisti, atleisti, susitaikyti, priimti ir gyventi toliau. Dažniausiai žmonės gailisi dėl to, ko jau negali pakeisti. Praktiniai patarimai: sunku – nesėdėk, neverk, svarbiausia judėti. Pradėti judesį, pakvėpuoti ir atsiradusį, nedidelį kiekį energijos nukreipti į pokytį. Imkis veiklos, atvažiuok į piramidę, kalbėk su artimaisiais ir va tada jau prasidės išsilaisvinimas ir tik įdėjus pastangas. Jei pastangų nėra, reikalai neišsijudins. Paprastam žmogui sakau – na tu judėk, negali judėti šliaužk.
Žmonėms dažnai būna sunku atskirti širdies ir proto balsą. Sako nesuprantu ar širdis, ar protas diktuoja atsakymą, kaip atpažinti?
Aš irgi darau tuos pačius klaidų ir atradimų sprendimus, taip buvo nuo vaikystės. Sprendimą priimam patys. Reikia proto ir širdies dermės, kad jis būtų brandus, nes vien protas arba vien širdis gali lemti sprendimus, kurie mums, ar šalia esantiems gali sukelti skausmą. Siela stengiasi išsigryninti nuo santykių, kurie yra ilgalaikio skausmo sukėlėjai žemėje. Vien širdimi galime vadovautis kai esame santykių, šeimos plotmėje, protu kai esame pažinimo plotmėje, kai vyksta intelektualinės diskusijos, tiesos paieškos, fiziniame lygmenyje. O kasdieniame gyvenime turi būti suderinti reikalai. Derinimas vyksta tuomet, kai iš tikrųjų mes negalvojame. Visi įvykiai nėra blogi, nėra ko galėtis, tai pamoka tam, kad galėtum keistis ir tobulėti. Derinkime būdami sąmoningi čia ir dabar. Žmonės gailisi dėl praeities, arba nerimauja dėl ateities, visi tą žino, būti čia ir dabar šiuo atveju yra teisinga.
Šita piramidė yra čia ir dabar, jeigu kalva yra bent trumpam palikti praeities sunkumams, tai kupole piramidėje išgyventi džiugesį, kylantį iš atsakymo kas tas aš, ir užbaigimas obeliske, kad ateitis mus vestų į nušvitimo, vienybės ir dieviškumo būseną. Nušvitimas yra tiesa. Tada tampam atsparesni. Kitą kartą vėl situacija kartojasi, bet jau kitaip. Į tą pačią upę gali įbrist, bet vanduo bus kitas. Tobulėjimas yra pats sudėtingiausias momentas, kadangi psichologiškai mes tobulėjame labai lėtai ir tie keli procentai asmenybės pokyčių neatrodo daug, o norisi greitai ir daug. Visatos mastu gyvenam labai trumpą laiką ir jeigu įveikus egoizmą mes tapsim širdingesni, išmintingesni bendradarbiai dvasinėje kelionėje, suvokdami savo gyvenimą kaip misiją – čia yra labai daug, labai didelis žingsnis į amžinybę. Kad ir per keliasdešimt metų pasiekti esminį pokytį yra labai gerai. Siela Šviesa Dvasia. Siela per Šviesą į Dvasią.
Šioje vietoje yra galimybių ir ryšio erdvė. Kiekvienas pats – atvykau, pabuvau, patyriau galimą pokytį. Čia galima pačiam paaugti. Bėgant laikui keičiasi būdai, intensyvėja procesai ir galimybės atsiveria naujos. Kviečiu pabūti, pasisemti ir su kitais pasidalinti patirtimi kokią skleidžia ši vieta ir jos aura.
