Elementariems dalykams gyvenime reikia energijos. Be gyvybinės energijos, kurią gauname per pagrindinius energinius kūne esančius centrus arba čakras, mes nepajėgtume nei kalbėti, nei judėti. Taip pat turime ir dvasinę energiją, kurios taip pat gali mumyse būti daugiau arba mažiau, priklauso nuo to, kaip mes mąstome, elgiamės, kuo tikime.
15 energijos “vagių”, kurie mažina energijos resursus
Gyvenimas “ne savo gyvenimą”. Kai mums rūpi kas ką kalba, valgo, su kuo miega, kiek uždirba, kiek kartų eina į parduotuvę, kas ką pasakė, pagalvojo, ką padarė ir panašiai. Energiją atiduodame tiems, apie ką galvojame, ką sekame.
Gyvenimas praeitimi. Kai nesugebame pamiršti to, kas kažkada įvyko, kai kažkas įskaudino, apgavo, pamelavo. Šiuo atveju energija būna praeityje, o tai reiškia, kad jos nėra ateities kūrimui.
Minčių ir jausmų nesutapimas. Labai greitai ir daug energijos prarandame kai vieną sakome, o kitą darome. Dažniausiai finale susipainiojame ir jau nepajėgiame atskirti kur tiesa, o kur melas.
EGO, tai pats didžiausias energijos vagis. Vagia nepastebimai ir dažniausiai su mūsų leidimu. Ego pastebėti pačiam būna sunku.
Betikslis kalbėjimas išnaudoja energiją, kuri gali būti nukreipta į kūrybą. Kartais kalbame, tik tam, kad nebūtų tylos. Tai kas pasakoma penkiais sakiniais, galima pranešti vienu sakiniu. Patariama atidžiau įsiklausyti į kitą žmogų. Klausydamasis žmogus praturtėja, įgauna išminties. Tik tyloje galima išgirsti sielos balsą.
Veikla ne iš pašaukimo, o dėl materialinės naudos pradžioje suteikia pasitenkinimo energiją, tačiau ji yra trumpalaikė. Jeigu žmogus turi stiprią valią ir yra disciplinuotas jis gali ir visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą. Taip jis ir nesupras kokia jo misija šioje žemėje, ir vėl ateis, kad išmoktų šią pamoką. Kartos tol, kol suvoks, kas esmė yra širdies troškimas, ne ego, ne kūno poreikių tenkinimas.
Savo tiesos įrodinėjimas. Tai visiškai bereikalingas įprotis. Parodydami jog buvote teisus, jūs sukeliate įtampą ir prarandate pagarbą. Jūs sumenkinate kitą, iškeldami save, nors nežinote kito žmogaus patirties ir ketinimo.
Mados vaikymasis. Sociumas kartais būna negailestingas suklydusiems. Neverta kažką mėgdžioti, būti panašiems į kažką, elgtis kaip kiti. Jei bandysite save sutapatinti su kažkuo, klaidos atveju būsite greitai išaiškintas, nes bus su kuo palyginti. Lygintis turite tik su ankstesniu savimi. Buvimas savimi kaupia energiją, bandymas būti kažkuo kitu atima energiją.
Pasitikėjimo savimi stoka. Kai trūksta pasitikėjimo savimi, daug energijos atiduodame svarstymams: daryti – nedaryti, eiti – neiti, sutikti – nesutikti, priimti ar atstumti, sakyti ar nutylėti, verkti ar džiaugtis. Pasitikėjimas savimi atsiranda su savo vertės pajautimu, su žinojimu, kad kiekvienas sprendimas, priimtas pasitarus su širdimi ir protu, yra pats teisingiausias.
Tikslų nebuvimas. T Kai tiksliai žinai kur eini, neprarandi energijos bereikalingiems dalykams. Tuomet koncentruojiesi į procesą ir mėgaujiesi tuo, ką darai. Besidžiaugdamas tuo, kas vyksta, priimdamas laikinas nesėkmes kaip atgalinį ryšį, stiprini savo gyvybinę energiją. Tu neprieštarauji, o priimi.
Apgailestavimas dėl to kas jau įvyko ar kas neįvyko, dėl praeities, dėl klaidų, dėl savo proto ir kūno gebėjimų, dėl kitų elgesio. Tai viena iš didesnių energijos praradimo “skylių”. Gailestis yra netekties energija, jo nevalia aktyvuoti nei dėl savęs, nei dėl kitų. Parodydami gailestį, mes parodome nepagarbą tam žmogui. (Nepainiokite gailesčio su atjauta ir empatija).
Tingėjimas. Kalba ne apie poilsį, jėgų atgavimą, o apie chronišką tingėjimą. Žinoma, kars nuo karto reikia save palepinti pertraukėlėmis, atostogomis. Tingėjimą vadiname chronišku, kai pastebime, kad jau nėra noro ir jėgų net elementariems dalykams, kaip maisto gaminimas, kambarių tvarkymasis. Energija išeina ne tingint, o bandant teisintis dėl ko žmogus tingi.
Blaškymasis ir koncentracijos stoka. Tai apima ir pasitikėjimo savimi stoką ir tikslų nebuvimą. Negebėjimas koncentruotis į tai, ką darai išskaido energiją į šalis, o pagrindiniam veiksmui jo nelieka. Tuomet pajaučiame, kad nesame tuo, kuo tą akimirką turime būti. Pavyzdžiui skaitant knygą, staiga suvokiame, kad mintimis esame kažkur kitur. Būna, kad vairuojant automobilį tarsi pabundame ir suvokiame, kad buvome kažkur, o paklausus ką pastebėjo kelyje, supranta, kad vairavo autopilotu.
Skubėjimas. Skubame į darbą, į susitikimą, namo, skubame valgydami, kalbėdami. Skubame mąstydami, rašydami, skaitydami. Skubame gyventi, sulaukti Kalėdų, gimtadienio, atostogų. Visur skubame, nekantraujame, lyg buvimas šioje akimirkoje mums būtų nemalonus. Ar kai nuskubėsime kažkas pasikeis? Ne. Viskas bus taip pat, skubėsime ir vėl. Skubėdami prarandame ne tik energiją, bet ir dabarties džiaugsmą, nepastebime mums svarbių dalykų ir galimybių.
Buvimas netinkamoje aplinkoje. Jeigu esate sąmoningas ar dar tik pradedate domėtis sąmoningumu, tai jums svetima bus tušti plepalai, kitų žmonių apkalbinėjimas, klausymais kas ką valgė, ką padarė, ką pasakė. Jūs tiesiogine to žodžio prasme prarasite energiją būdami tarp viskuo nepatenkintų ir dejuojančių žmonių. Rinkitės sau artimą kompaniją. Pesimistams ir optimistams reikalingas savas kiemas.
Energijos stygiaus nėra, jos yra pakankamai.
Kiek jos turime priklauso nuo mūsų pačių. Savo elgesiu mes ją gauname, taip pat savo elgesiu ir prarandame. Mes patys renkamės ką kalbėti, kaip elgtis, kuo tikėti, ką mintimis kurti. Nuo to priklauso ar prarasime energiją, ar ja papildysime visus savo kūnus – fizinį, emocinį, dvasinį, intelektinį.
Atsakomybė už rezultatą ir už visą gyvenimą yra mūsų pačių reikalas. Kai tai suvoksite ir pradėsite gyventi sąmoningai, gausos energija užlies jus, nustebsite, kaip viskas paprasta.
Jei turite tikslą, niekada nepaleiskite jo iš rankų, net jei ir kartais nepasiseks. Tvirtai eikite pirmyn ir galiausiai sėkmė bus jūsų.
