Testas optinė iliuzija yra rezultatas, kuris mokslininkų teigimu, priklauso nuo stebinčiojo. Dažniausiai, jauni žmonės mato jauną moterį, vyresni – seną. Britų karikatūristo Williamo Eli Hillo darbas „Mano žmona ir mano uošvė“ yra viena garsiausių optinių iliuzijų pasaulyje.
Vaizdas pirmą kartą pasirodė 1915 m., tačiau pastaruoju metu vėl patraukė psichologų dėmesį. Grupė Australijos mokslininkų atliko eksperimentą ir įrodė, kad iliuzijos suvokimas priklauso nuo stebėtojo amžiaus.
Ne visi sugeba atskirti du paveikslo „siužetus“ – tai yra, atskirti ir „uošvę“, ir „žmoną“. Iliuzijos ypatumas tas, kad viename veide yra du: jauna moteris (matome šonu, matomi kai kurie veido bruožai) ir senyvo amžiaus moteris (stovi profilyje, matosi veidas su užkabinta nosimi).
Flinderso universiteto ir Pietų Australijos universiteto mokslininkų grupė ėmėsi tyrimo, siekdama išsiaiškinti, kas lemia 100 metų iliuzijos suvokimą.
Eksperimente dalyvavo 666 žmonės iš 22 šalių, nuo 18 iki 68 metų amžiaus. Šios iliuzijos jie dar niekada nebuvo matę. Dalyviai buvo paprašyti pažvelgti į paveikslėlį tik pusę sekundės, o tada apibūdinti pavaizduoto asmens lytį ir amžių. Dėl to išryškėjo tendencija: jaunesni nei 30 metų tiriamieji dažniausiai matydavo jauną, o vyresni stebėtojai – vyresnę.
Kartu jie pažymėjo, kad kuo jaunesnis eksperimento dalyvis, tuo mažesnį amžių jis priskyrė jaunai merginai. Kaip nustatė mokslininkai, stebėtojo amžius turi įtakos vaizdo suvokimui.
Kaip parodė tyrimas, tarp vyresnio amžiaus žmonių taip pat buvo dalyvių, kurie pirmiau pamatė jauną moterį. Mokslininkai mano, kad tokie žmonės yra „jauni širdyje“.
Tai, ką matote šioje optinėje iliuzijoje, priklauso nuo jūsų amžiaus
Grafikas, kaip tiriamieji įvertino moters amžių (kairėje – tiriamosios amžius, žemiau – jų pavadintos moters amžius)
Optinė iliuzija „Mano žmona ir uošvė“ pirmą kartą pasirodė vokiškame atviruke, 1888 m. 1915 m. karikatūristas Williamas Eli Hillas pristatė savo paveikslo versiją. 1930 m. jį panaudojo psichologas Edwingas Boringas kaip vaizdinės optinės iliuzijos pavyzdį.
Optinė apgaulė, arba optinė iliuzija – vaizdiniai, kurie sukelia skirtumus tarp vizualiai (akys ir smegenys) suvokiamos tikrovės ir tarp objektyvios tikrovės.
Kai žiūrime į optinių iliuzijų nuotraukas, pradedame galvoti kur yra tiesa – ar mūsų akys bando mus apgauti? Kad pilnai suprastume, kas yra optinės iliuzijos ir kaip jos veikia, turime suvokti, jog tai ką matome, priklauso ne vien nuo akių. Tiesą sakant, optinės iliuzijos apgauna ne akis, o smegenis.
Kaip teigia Vikipedija, „optinės apgaulės padeda tirti smegenų ir akių veikimo principus, daugelis neuromokslų šakų bent iš dalies užsiima optinių apgaulių tyrinėjimu. Mokslininkai mano, kad optinės apgaulės atsiranda dėl akyse prasidedančio ir smegenyse besibaigiančio išorinio pasaulio suvokimo per akis. T.y., jau akies dugne, t. y., tinklainėje, prasideda vizualinis suvokimas: tinklainėje yra neuronų sluoksnis, kuriame neuronai ir kitų tipų ląstelės yra sujungti taip, kad atlieka dalį vaizdo apdorojimo (angl. image processing)”.
Optinė iliuzija – tai smegenų darbo palengvinimo vaisius
Gali būti sunku suvokti, kiek daug darbo per visą dieną turi mūsų akys ir žinoma – smegenys. Tam, kad mūsų smegenys nepervargtų nuo gaunamos informacijos, jos dažnai palengvina sau darbą apdorodamos gaunamą informaciją taip, kaip joms reikia. Kai ką jos apibendrina, kai ką ištrina, kai ką pakeičia. Viskam įtakos turi artima ir žinoma tolima patirtis vaikystėje. Todėl tą pačią situaciją kiekvienas žmogus priima skirtingai, skirtingai mato ir reaguoja. Vietoje to, kad informacija akimis būtų suprantama ir pristatyta taip, kaip tą daro pavyzdžiui, vaizdo kamera, protas gautą medžiagą visada apdoroja ir joje bando įžvelgti kai ką daugiau. Jis pats nusprendžia kas mums reikalinga, o kas nesvarbu ir nebūtina.
Optinė iliuzija yra vienas iš būdų, kurio dėka mes suvokiame tikrovę tokią, kokia ji yra. Ir visada galima pasitikrinti, pamatyti abi vaizdinio puses. Kai bandoma nustatyti vieną iš kelių galimų variantų, smegenų dalys labai gudriai parenka dažniausiai, kažkada gyvenime, pasitaikiusius variantus arba pasirenkama labiausiai su tuo susijusi patirtis, o tuo metu kiti galimi variantai paprasčiausiai ignoruojami.
Smegenų darbą tiriantys mokslininkai kaskart atranda vis naujų mąstymo mechanizmų, kurių dėka žmogaus smegenys yra daug kartų galingesnės už patį geriausią kompiuterį. Ką galime padaryti patys, tai duoti „tinkamo maisto” savo smegenims. Pagalvokite, kokia informacija jus nuolat pasiekia, apie ką dažniausiai mąstote. Apie tai plačiau skaitykite straipsnyje „Kuo maitiname savo smegenis”.
