Reinkarnacija (lot. reincarnatio ‘sugrįžimas į kūną’) – tariamas reiškinys, kai esminė žmogaus dalis (siela ar dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Kitoks šio reiškinio pavadinimas yra metempsichozė arba persikūnijimas. Vikipedija tai vadina tariamu reiškiniu, kai įvairios religijos tai apibūdina labai aiškiai.
Reinkarnacija yra filosofinė ir religinė koncepcija, pagal kurią siela arba dvasia po fizinio kūno mirties pereina į naują kūną ir pradeda naują gyvenimą. Ši idėja yra plačiai paplitusi daugelyje religijų ir kultūrų, ypač induizme, budizme, džainizme ir kai kuriuose senovės graikų filosofijos srovėse.
Induizme reinkarnacija (dar vadinama sansara) laikoma ciklu gimimų, mirties ir atgimimų, kurio tikslas yra išsilaisvinimas (mokša) ir susiliejimas su aukščiausia dvasine tikrove. Sielos reinkarnacija priklauso nuo karmos – žmogaus veiksmų ir jų pasekmių.
Budizme reinkarnacija taip pat yra svarbi koncepcija, tačiau ji interpretuojama kitaip. Čia kalbama apie nesibaigiantį gimimo, mirties ir atgimimo ciklą, kurį galima nutraukti tik pasiekus nušvitimą (nirvana).
Džainizme reinkarnacija yra sielos persikėlimas į kitą kūną, priklausomai nuo žmogaus veiksmų ir karmos. Tikslas yra išsilaisvinti iš šio ciklo ir pasiekti dvasinę ramybę (mokša).
Senovės Graikijoje kai kurie filosofai, tokie kaip Pitagoras ir Platonas, taip pat palaikė reinkarnacijos idėją, tikėdami, kad siela persikelia į naują kūną po mirties.
Kiek įsikūnijimų gali gyventi siela
Reinkarnacijos koncepcijoje nėra vienareikšmio atsakymo, kiek ilgai gyvena siela, nes tai priklauso nuo konkrečios religinės ar filosofinės tradicijos. Tačiau yra kelios pagrindinės idėjos šiuo klausimu. Induizme Siela (atman) yra amžina ir nesunaikinama. Ji pereina per daugybę gimimų ir mirčių ciklų, vadinamų sansara, kol pasiekia išsilaisvinimą (mokša) ir susivienija su aukščiausia dvasine tikrove (Brahmanu). Budizme siela, kaip nuolatinė esybė, neegzistuoja. Vietoj to yra sąmonės srautai ir karmos veiksmai, kurie formuoja naujus gimimus. Džainizme siela (jiva) yra amžina ir gali tęsti savo egzistenciją per daugybę reinkarnacijų, kol pasiekia išsilaisvinimą (mokša) ir tampa laisva nuo karmos bei materialios egzistencijos. Senovės Graikijos filosofai, tokie kaip Pitagoras ir Platonas, tikėjo sielos nemirtingumu ir jos persikėlimu į naujus kūnus po mirties. Jie manė, kad siela gali tęsti savo kelionę tol, kol pasieks tobulumą ir taps laisva nuo materialaus pasaulio.
Naujojo amžiaus ir ezoterinės tradicijos taip pat laiko sielą amžina ir besitęsiančia per daugybę gyvenimų, kol pasiekia dvasinį tobulumą arba suvienijimą su dieviška esybe.
Ar yra įrodymų, kad reinkarnacija egzistuoja
Besidomintys sielos įsikūnijimais žino paslaptingą Shanti Devi istoriją.
1926 m., triukšmingame ir gyvybingame Delyje, Indijoje, gimė maža mergaitė, vardu Shanti Devi. Niekas negalėjo nuspėti, kad šis mažytis vaikas taps pagrindine figūra viename iš labiausiai intriguojančių reinkarnacijos atvejų istorijoje.
Shanti buvo paprasta mergaitė, kol jai sukako ketveri. Tuo metu ji pradėjo pasakoti tėvams istorijas, kurios netilpo į jos jauno amžiaus rėmus. Ji kalbėjo apie savo „praėjusį gyvenimą“ Mathuros mieste, teigdama, kad jos buvęs vardas buvo Luji ir kad ji mirė netrukus po gimdymo. Jos pateikta informacija buvo neįtikėtinai tiksli ir išsami. Shanti taip aiškiai aprašė savo namus, šeimą ir net mirties detales, kad tai negalėjo būti tik vaiko vaizduotė.
Shanti Devi istorija greitai išplito, patraukdama ne tik vietos gyventojų, bet ir paties Mahatma Gandi dėmesį. Didysis Indijos lyderis buvo taip suintriguotas, kad nusprendė paskirti komisiją Shanti teiginiams ištirti. Tai buvo rimtas sprendimas, nes Gandis tikėjo reinkarnacijos galimybe ir norėjo suprasti, ar tai tikrai įmanoma.
Shanti istorija patikrinta ir dokumentuota
Gandhi paskirta komisija kartu su mažąja Shanti nuvyko į Mathuros miestą patikrinti jos pasakojimų. Įsivaizduokite suaugusiųjų nuostabą, kai jie pamatė, kaip užtikrintai Shanti vedė juos miesto gatvėmis, kurių dabartiniame gyvenime nebuvo mačiusi. Ji tiksliai nurodė namą, kuriame, sakė, gyveno kaip Luji ir apibūdino interjerą taip, lyg būtų ten buvusi tik vakar.
Įspūdingiausia akimirka buvo, kai Shanti susipažino su Loujų šeima. Ji atpažino savo „vyrą’ ir kitus giminaičius, vadino juos vardais ir prisiminė įvykius, kuriuos galėjo žinoti tik šeimos nariai. Artimieji buvo šokiruoti jos žinojimo apie smulkmenas ir prisipažino, kad daugelis jos istorijų atitinka tikrus įvykius ir šeimos paslaptis.
Ši istorija patraukė ne tik visuomenės, bet ir mokslininkų dėmesį. Vienas garsiausių reinkarnacijos tyrinėtojų, daktaras Ianas Stevensonas, išsamiai ištyrė Shanti Devi istoriją. Jis skyrė daug laiko ir pastangų, kad patikrintų ir dokumentuotų kiekvieną jos istorijos aspektą. Savo darbuose jis pripažino, kad Shanti iš tikrųjų turėjo žinių, kurių ji negalėjo įgyti įprastu būdu.
Jos atvejis rodo, kad žmogaus sąmonė ir atmintis gali būti daug sudėtingesni ir nepaaiškinami, nei mes manėme.
