Savigaila gali pražudyti asmenybę, ar tikrai? Dažnai girdime kalbant apie sąmoningumą, kaip reikia sąmoningai gyventi, veikti ir net mąstyti pasitelkus šią sąvoką. Kiekvienas sąmoningumą supranta skirtingai. Paklausus mažamečio sūnaus mamos kas jai yra sąmoningas gyvenimas, atsakytų jog rūpestis sūnumi, kad jis nesirgtų, kad jaustų meilę ir rūpestį. To paties mažylio tėtis sąmoningumą gali apibūdinti kaip gyvenimo iššūkių įveikimą, šeimos aprūpinimą materialiai. Šio berniuko seneliai, kurie jau praėjo ilgą gyvenimo kelią, tokios sąvokos, gali net nesuprasti, jiems gyvenimo patirtis pasufleruoja kitokius žodžius apibūdinti sąmonę. Aštuoniasdešimtmetis senolis pasakys: “Gyvenk taip, kad nereikėtų gailėtis, jog laiku nepasakei, kaip vertini ir myli, jog neapkabinai kai kitam buvo sunku, ar primelavai norėdamas išaukštinti save arba “gelbėdamas” artimą nuo išgyvenimų nepasakei ką norėjai pasakyti.”
Tai gyvenimiška išmintis kalba senolio lūpomis. Tad kas yra sąmonė ir kaip veikia sąmoningumas?
Išsireiškimas – padariau tai nesąmoningai, dažniausiai skamba apie negalvojimą, apie tai jog gal ir nenorėjau, bet kažkodėl padariau. Kodėl?
Kas yra tas nesąmoningas stimulas? Ar tikrai yra tokia jėga, kuri gali trigerinti ir įtakoti mūsų veiksmus?
Ir prie ko čia savigaila?
Klausimų daug, jums turbūt maga išgirsti atsakymus.
Pasak Mihaly Csikszentmihallyi, parašiusio knygą “Srautas”, sąmonės tikslas yra perteikti informaciją apie organizmo išorėje ir viduje vykstančius įvykius taip, kad kūnas galėtų įvertinti ir atitinkamai veikti. Be sąmonės mes vistiek žinotume kas vyksta, bet turėtume reaguoti refleksyviai ir instiktyviai. Pajungę sąmonę mes galime “pasverti” ką mums sako pojūčiai ir atitinkamai reaguoti.
Imkime pavyzdį iš gamtos, juk tik iš gamtos turėtume mokytis. Gamta, gyvūnai nežino tokio suvokimo kaip sąmonė, ten viskas vyksta instinktyviai. Medis nepradeda žiemą svarstyti gal jau leisti pumpurus, kažkaip ilgai tęsiasi ramybė, jis tai daro pagal pojūtį. Nors sąmonės neturi. Tigras tykodamas grobio nesvarsto iš kurios pusės pulti ar kiek dar patykoti, jis tiesiog žino, kūnu jaučia ką ir kaip daryti.
Jeigu viskas taip sutvarkyta gamtoje, tai kam tada sąmonė, juk ir žmogaus instinktai puikiai veikia.
Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūnų, kad turi gebėjimą mąstyti, o instinktais kliaunasi tik pirmaisiais gyvenimo metais, kada dar suvokimas neveikia, o išgyventi reikia.
Gamtoje gyvūnai prisitaiko, o žmogus dažniausiai gamtą pritaiko sau. Tiesa, kuo daugiau jis tokio noro turi, tuo didesnė rizika atsiranda pasiklysti. Ir čia sąmonė atlieka savo vaidmenį, ji padeda nekenkti nei sau, nei gamtai, džiaugtis tuo ką turi, vertinti tik tai, kas daro įtaką išgyvenimui ir mėgautis dabartimi.
Sąmoningumą sudaro įvykiai – dalykai, kuriuos matome, jaučiame, apie kuriuos galvojame, kurių norime. Tai informacija, kurią galime valdyti ir naudotis ja. Todėl sąmonę galime laikyti apgalvotai klasifikuota informacija. Nors manome, kad “kažkas” egzistuoja už sąmonės ribų, tiesioginių įrodymų turime tik apie tai, kas vyksta joje. – Rašoma knygoje “Srautas”, kuri dar vadinama optimalių išgyvenimų paichologija.
Norim ar nenorim mūsų sąmonė gautą informaciją apdoroja, kai ką ištrina, kai ką pakeičia. Ji veikia taip, kaip yra išsaugojusi atmintyje viską nuo pat žmogaus gimimo. Tačiau sąmonę gali valdyti skirtingi tikslai ir intencijos. Kiekvienas iš mūsų turi šią laisvę valdyti savo subjektyviąją tikrovę.
Taigi mes galime valdyti savo reakciją į bet kurią situaciją, nesvarbu ar tai tiesiogiai susiję su mumis ar su išorėje vykstančiais procesais. Tačiau natūraliai kyla klausimas, kas mus valdo, kad pamirštame savo prigimtinę savybę būti sąmoningais?
Kas skatina būti silpnais emociškai ir pasiduoti savigailai?
Yra tik vienas stipresnis už suicidą asmenybės žudikas – tai savigaila. Ji graužia iš vidaus, lėtai, skaudžiai ir negailestingai. Užtikrintai užtušuoja bet kokią viltį pamatyti šviesą tunelio gale. Čia veikia nesąmoningas savęs naikinimas, kurį sustabdyti gali tik pasiekęs dugną (jeigu dar ne per vėlu), ir dar turintis jėgų mąstyti žmogus.
Kaip atpažinti savigailos veikiamą žmogų? Nesigilinant iš pašalies lyg ir niekas nesikeičia, žmogus užsiima įprasta veikla, kuri yra būtina. Eina į darbą, atlieka įprastus buities darbus, tačiau vengia bendravimo, vis dažniau stengiasi likti namuose, arba atvirkščiai užsikrauna sau kuo daugiau darbų, kad kuo mažiau tektų bendrauti su namiškiais. Jis tampa abejingas įvykiams, jo nedomina artimųjų gyvenimas.
Savigailos būseną išduoda akys, jos liūdnos, nors lūpos ir šypsosi, giliai, iš krūtinės ateina atodūsiai, kurie sako – man sunku, man reikia pagalbos. Paklausus: Kaip tu jautiesi? Atsakymas dažniausiai būna – Gerai. O tiksliau, neklausinėk.
Kas gali padėti išlipti iš savigailos liūno?
“Pamokslai” kaip reikia gyventi ar įtikinėjimas, kad “Viskas bus gerai” čia nesuveiks. Būdamas tokioje būsenoje žmogus neišgirs jokių patarimų, juo labiau pamokymų. Pats veiksmingiausias būdas padėti atsipeikėti yra leisti jam išsikalbėti. Subtiliai užduoti klausimus, kurie verčia mąstyti, kurie padeda į save ir tariamą “baubą” pažvelgti iš šalies, pamatyti tai iš kitokios perspektyvos.
Tai padaryti gali ne tik pasitikėjimą turintis asmuo, taip nutinka, ir atsitiktinai išgirdus tarsi jam pritaikytą frazę, pasakojimą ar kartais net vienintelis žodis gali nuspausti reikiamą svirtį ir įvyksta lūžis. Sugrįžta pasitikėjimas savimi, nušvinta akyse ir atsiranda noras gyventi. Svarbiausia savigailos būsenoje esančio žmogaus nereikia guosti, gailėtis, tai būtų tarsi žibalas į ugnį, dar labiau kurstantis gailestį sau.
Dažniausiai padeda pasakymas – Aš tave suprantu ir būsiu šalia, tik pasakyk, kada tau būsiu reikalingas ar reikalinga. Natūralumas bendraujant yra pats tinkamiausias būdas parodyti empatiją ir supratimą.
Specialisto pagalba, koučerio ar psichologo, dažnai būna tinkamiausias ir greičiausias kelias į sugrįžimą, tačiau ir transformaciniai savęs pažinimo žaidimai, kaip pavyzdžiui Lila, yra natūralus savo situacijos pamatymas kitoje perspektyvoje būdas. Žaidžiant netikėtai ateina suvokimas, kokia yra tikroji savigailos priežastis. Per žaidimą žmogus suvokia kitą realybę, atsiveria akys, staiga atėjusios įžvalgos pakeičia mąstymą, o su juo keičiasi ir veiksmai. Su kiekviena nauja mintimi sugrįžta pasitikėjimas ir žinojimas ką daryti toliau.
Per žaidimą keičiasi gyvenimo suvokimas, tai yra patirtis, kuri žaismingai ir užtikrintai veda gyvenimo labirintais į šviesą.
Daugiau apie transformacinį žaidimą Lila skaitykite ČIA
